Kodėl horizontalūs boileriai vis populiaresni
Pastaraisiais metais pastebima aiški tendencija – vis daugiau žmonių renkasi horizontalius vandens šildytuvus vietoj tradicinių vertikalių modelių. Ir tai nėra atsitiktinumas. Horizontalūs boileriai puikiai tinka nedideliems butams, kur kiekvienas kvadratinis centimetras ant sienos yra svarbus. Juos galima montuoti po lubomis, virš durų, net po vonios – ten, kur vertikalus tiesiog netilptų arba atrodytų keistai.
Tačiau būtent dėl šio nestandartinio išdėstymo kyla ir daugiausia klausimų apie montavimą. Daugelis meistrų, įpratę prie vertikalių modelių, kartais net vengia imtis horizontalių boilerių įrengimo, nes čia yra savo niuansų. O jų tikrai nemažai – nuo tvirtinimo sistemos iki vandens pajungimo specifikos.
Vietos parinkimas ir paruošimas
Pirmasis ir galbūt svarbiausias žingsnis – tinkamos vietos pasirinkimas. Horizontaliam boileriui reikia ne tik pakankamai ilgos sienos atkarpos, bet ir tvirto pagrindo. Daugelis žmonių klysta manydami, kad tokį boilerį galima kabinti ant bet kokios sienos. Realybė kitokia – užpildytas 80-100 litrų horizontalus boileris gali sverti apie 120 kilogramų, o tai jau rimtas krūvis.
Gipso kartono pertvaros, net sutvirtintos, nėra geriausias pasirinkimas. Jei kitos išeities nėra, būtina naudoti specialius ankerius, skirtus gipso kartonui, ir papildomai sutvirtinti konstrukciją metaliniais profiliais. Idealus variantas – mūrinė arba betoninė siena. Čia boileris laikysis patikimai ir saugiai.
Dar vienas dalykas, apie kurį dažnai pamirštama – prieiga prie įrenginio. Net jei boilerį montuojate po lubomis ar kitoje sunkiai pasiekiamoje vietoje, būtina palikti bent 50 centimetrų laisvą erdvę priekyje. Tai reikalinga techninei priežiūrai, flanšo valymui ir galimam remontui. Matau daugelį atvejų, kai žmonės primontuoja boilerį taip, kad vėliau net TE išsukti neįmanoma.
Tvirtinimo sistema ir jos svarba
Horizontalių boilerių tvirtinimas kardinaliai skiriasi nuo vertikalių. Čia negalima pasitenkinti dviem kabėmis viršuje – krūvis pasiskirsto kitaip. Dauguma gamintojų horizontaliems modeliams teikia specialias montavimo plokšteles arba laikiklių sistemas, kurios užtikrina tolygų svorio pasiskirstymą.
Standartinis tvirtinimas paprastai apima keturis ar šešis tvirtinimo taškus. Naudojami 10-12 mm skersmens inkariniai varžtai, kurių ilgis priklauso nuo sienos tipo. Betoninei sienai pakanka 80-100 mm ilgio ankerių, mūrinei geriau rinktis 120-150 mm. Svarbu žinoti, kad ankerius reikia įsukti ne tik pakankamai giliai, bet ir tiksliai horizontaliai – net kelių milimetrų nukrypimas gali sukelti problemų montuojant patį boilerį.
Prieš kabinant boilerį, būtina patikrinti visų tvirtinimo elementų stiprumą. Paprastas būdas – pakabinti svorį, dvigubai viršijantį boilerio masę, ir palikti porai valandų. Jei tvirtinimai išlaiko – galima drąsiai montuoti. Taip pat rekomenduoju naudoti vibracijos slopinimo tarpiklius tarp laikiklių ir sienos – tai sumažins triukšmą šildymo metu.
Vandens pajungimo subtilybės
Čia prasideda tikroji magija. Horizontalaus boilerio pajungimas nėra tas pats, kas vertikalaus, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašiai. Pagrindinė problema – oro kaupimasis. Vertikaliame boileryje oras natūraliai kyla į viršų ir išeina per karštą vandenį, o horizontaliame jis gali likti įstrigęs tam tikrose vietose.
Šaltą vandenį visada reikia pajungti iš apačios, į specialų įvadą, kuris paprastai pažymėtas mėlyna spalva. Karštą vandenį imame iš viršaus – ten, kur raudona žymė. Bet štai ko daugelis nežino – horizontaliam boileriui labai rekomenduojama įrengti papildomą oro išleidimo vožtuvą aukščiausiame taške. Kai kurie gamintojai jau gamykloje įrengia specialų išvadą šiam tikslui.
Saugos vožtuvas – tai ne pasirinkimas, o būtinybė. Jis turi būti montuojamas ant šalto vandens įvado, ir svarbu, kad jo išleidimo vamzdelis būtų nuvestas į kanalizaciją arba bent jau į kokį nors indą. Kai boileris įkaista, vanduo plečiasi, ir saugos vožtuvas periodiškai lašės – tai normalu. Matau atvejus, kai meistrai tiesiog užkemša šį vožtuvą arba įrengia po juo uždaromąjį ventilį. Tai pavojinga ir gali baigtis boilerio sprogimo rizika.
Elektros prijungimas ir apsauga
Horizontalūs boileriai paprastai turi tokią pat galią kaip ir vertikalūs – nuo 1,5 iki 3 kW. Tačiau jų elektros prijungimas turi savo niuansų, ypač kai įrenginys montuojamas drėgnose patalpose ar netoli vandens šaltinių.
Pirmiausia – atskiras automatinis jungiklis elektros skyde. Ne bet koks, o būtent C tipo, skirtas induktyviai apkrovai. Laido skerspjūvis priklauso nuo galios: 2 kW boileriui pakanka 2,5 mm² vario laido, 3 kW geriau rinktis 4 mm². Ir prašau, niekada nenaudokite aliuminio laidų – tai ne tik nepatikima, bet ir pavojinga.
Įžeminimas – šventoji pareiga. Horizontalus boileris, ypač montuojamas vonios kambaryje, privalo būti įžemintas. Daugelyje senų namų įžeminimo nėra, ir čia kyla problema. Sprendimas – įrengti apsauginį nuotėkio srovės automatą (DIF automatą) su 30 mA jautrumu. Jis nekompensuos įžeminimo trūkumo visiškai, bet bent jau apsaugos nuo elektros smūgio.
Dar vienas dalykas – termostato prieinamumas. Kai kurie horizontalūs modeliai turi termostatus, pasiekiamus tik nuėmus priekinį dangtelį. Būtina užtikrinti, kad prie šio dangtelio būtų galima prieiti be boilerio nuėmimo nuo sienos. Tai svarbu temperatūros reguliavimui ir gedimų diagnostikai.
Pirmasis paleidimas ir patikra
Kai viskas sumontuota, ateina atsakingiausias momentas – pirmasis paleidimas. Skubėti čia tikrai neverta. Pirmiausia atidarome šalto vandens tiekimą ir laukiame, kol boileris užsipildys. Kaip suprasti, kad jis pilnas? Iš karšto vandens čiaupo pradės tekėti vanduo. Taip, atrodo keistai, bet taip ir turi būti.
Užpildžius boilerį, būtina kruopščiai patikrinti visus sujungimus. Kiekvienas sriegis, kiekviena jungtis turi būti sausa. Net mažas lašelis dabar gali virsti srove po kelių dienų. Jei pastebite drėgmę – nedvejodami perkraukite tą jungtį. Geriau praleisti papildomą pusvalandį dabar, nei vėliau griauti lubas ar sienas.
Tik įsitikinę, kad viskas sandariai, galima įjungti elektros maitinimą. Pirmą kartą rekomenduoju nustatyti temperatūrą apie 50-55 laipsnius. Tai pakankama kasdieniam naudojimui ir tausoja boilerį. Šildymas turėtų užtrukti maždaug valandą-pusantros, priklausomai nuo tūrio ir galios.
Pirmojo šildymo metu atidžiai klausykitės garsų. Lengvas šniokštimas – normalus reiškinys, tai vanduo juda šildymo elemento zonoje. Bet jei girdite garsų burbulų judėjimą arba tarsi verdančio vandens garsus – gali būti, kad liko oro. Tokiu atveju reikia išleisti vandenį ir užpildyti iš naujo.
Dažniausios montavimo klaidos
Per daugelį metų mačiau įvairiausių montavimo klaidų, ir kai kurios iš jų tikrai vertos atskiro paminėjimo. Pirmoji ir dažniausia – netinkamas kampas. Horizontalus boileris turi būti sumontuotas tiksliai horizontaliai, be jokių nuolydžių. Net 2-3 laipsnių nuolydis gali sukelti netolygų vandens pasiskirstymą ir oro kaupimąsi.
Antra klaida – per trumpi arba per ilgi vandens vamzdžiai. Kai kurie meistrai, norėdami „gražiau”, veda vamzdžius sudėtingais keliais su daugybe posūkių. Kiekvienas posūkis – tai papildoma varža, mažesnis slėgis, didesnis oro įstrigimo pavojus. Idealus variantas – trumpiausi ir tiesiausi vamzdžiai.
Trečia problema – netinkamų medžiagų naudojimas. Horizontaliam boileriui, ypač jei vanduo kietas, labai svarbu naudoti kokybiškas jungtis. Pigūs sifoniniai jungčiai iš Kinijos po metų gali pradėti tekėti. Geriau investuoti į bronzinius arba žalvarinius fitingus – jie tarnaus dešimtmečius.
Dar viena klaida, kurią matau nuolat – saugos vožtuvo montavimas su uždaromuoju ventiliu tarp jo ir boilerio. Žmonės galvoja, kad taip bus patogiau aptarnauti, bet iš tikrųjų tai kelia sprogimo riziką. Jei reikia uždaryti vandenį, tai daroma prieš saugos vožtuvą, ne po jo.
Kai boileris jau dirba: priežiūra ir eksploatacija
Sumontuotas ir paleistas boileris dar ne pabaiga – jis reikalauja reguliarios priežiūros. Horizontalūs modeliai šiuo požiūriu net kiek reiklesni už vertikalius, nes nuosėdos juose kaupiasi kitaip.
Kas 6-12 mėnesių (priklausomai nuo vandens kietumo) rekomenduoju tikrinti magnio anodą. Tai tokia metalinė lazdelė, kuri saugoma boilerio vidų nuo korozijos. Horizontaliuose boileriuose ji dažnai susidėvi netolygiai, todėl tikrinti reikia dažniau. Jei anodo liko mažiau nei trečdalis pradinės masės – laikas keisti.
Kalkių valymas – dar viena svarbi procedūra. Horizontaliame boileryje kalkės kaupiasi apačioje, bet ne visame dugne tolygiai, o dažniausiai ties šildymo elementu. Jei pastebite, kad boileris pradėjo ilgiau šildyti vandenį arba girdite keistus garsus – tikrai laikas valyti. Tai galima padaryti patiems, bet jei nesijaučiate pasitikintys – geriau pakviesti specialistą.
Temperatūros režimas irgi svarbus. Daugelis žmonių, norėdami taupyti elektros, nustato labai žemą temperatūrą – 40-45 laipsnius. Bet tai pavojinga – tokioje temperatūroje gali daugintis legionelės bakterijos. Rekomenduojama bent kartą per savaitę pašildyti vandenį iki 60-65 laipsnių, kad bakterijos žūtų.
Kai viskas sudėliota į savo vietas
Horizontalaus boilerio montavimas tikrai nėra raketos mokslas, bet reikalauja dėmesio detalėms ir tam tikrų žinių. Svarbiausia – tvirtas tvirtinimas, teisingas vandens pajungimas ir saugus elektros įvedimas. Jei visa tai padaryta teisingai, horizontalus boileris tarnaus ne trumpiau nei vertikalus, o kartais net ilgiau, nes jo konstrukcija dažnai būna patvaresnė.
Nepatarčiau taupyti ant kokybės – nei perkant patį boilerį, nei renkantis montavimo medžiagas. Pigus boileris su dar pigesniu montažu po metų gali virsti tikra galvos skausmo priežastimi. O kokybiškas įrenginys, profesionaliai sumontuotas, dirbs tyliai ir patikimai daugelį metų.
Jei nesijaučiate pakankamai pasitikintys atlikti montavimą patys – geriau pakvieskite specialistą. Taip, tai kainuos papildomai, bet bent jau būsite tikri, kad viskas padaryta teisingai ir saugiai. Ypač tai aktualu, jei montuojate galingą boilerį ar jei darbai vykdomi vonios kambaryje. Čia saugumas turėtų būti prioritetas numeris vienas.
